Posted on

Daina Habdankaitė: ką filosofai gali pasakyti apie chaosą?

Chaosas tikrai nėra viena pagrindinių, amžinųjų filosofijos temų, tačiau tiesiogiai ar tik kaip šešėlis istorijoje vis išnirdavo mąstytojų veikaluose. Senovės graikas Herakleitas chaosą įsivaizdavo kaip tvarkingo Kosmo priešybę, iš kurios neapibrėžtumo randasi pasaulis. Apšvietos epochoje Immanuelis Kantas nepaliko vietos intelekto kategorijas peržengiantiems samprotavimams, teigdamas, kad mums pamąstomi ir įsivaizduojami gali būti tik reiškiniai, o ne daiktai savaime. Tad chaosas kaip toks Kanto sistemoje pasirodo esąs neprieinamas žmogiškajai sąmonei. XX a. aušroje Henri Bergsonas chaosą, kaip ir neigimą bei nebūtį, laikė išvestiniais iš teigimo ir būties. Anot jo, mūsų sąmonė daro klaidą priimdama prielaidą, jog visa prasideda nuo niekio, nes iš tikro tikrovė yra pertekusi būties. Šiandien galėtume klausti, ar šimtmečiais nutylėtas, nustumtas į paraštes ir tūnojęs filosofijos idėjų šešėlyje chaosas dar įdomus filosofams? Ir dar kaip! Panašu, kad šis amžius yra chaoso aukso amžius.

Filosofija kaip chaoso įveikimas

Prancūzų mąstytojai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari knygoje Kas yra filosofija? rašo: „Filosofijos plotmė yra ikifilosofinė, kol svarstome tik apie ją vieną, nepriklausomai nuo ją užimančių konceptų, o štai nefilosofija yra ten, kur plotmė susiduria su chaosu. Filosofijai reikia ją suprantančios nefilosofijos, jai reikia nefilosofinio supratimo, kaip menui reikia nemeno, o mokslui – nemokslo.“ Pasak jų, filosofija, menas ir mokslas kiekvienas savaip kovoja su chaosu – tuo, kas nesuprantama, kas yra iki mąstymo, iki koncepto. Kita vertus, nesuprantamybės chaosas kartu yra ir filosofijos, meno ir mokslo sąlyga, jis yra būtinas pastariesiems rastis ir vystytis. Taip užkuriamas suprantamybės ir nesuprantamybės amžinas sukimasis ratu.

Amerikiečių filosofas Eugene Thackeris žengia dar toliau teigdamas, kad visa Vakarų filosofija yra mėginimas susitvarkyti su tikrovės beprotybe ir jos keliamu siaubu. Trilogijoje Horror of Philosophy (Filosofijos siaubas) jis siūlo siaubą sieti ne su ko nors baime, o visų pirma su mąstymu apie tai, kas nežinoma, nepažįstama. Taip žiūrint, filosofija liaujasi atrodžiusi kaip didvyriška pastanga suprasti visa ko esmę ir pasirodo naujoje šviesoje (o gal reikėtų sakyti – prieblandoje?) kaip dramatiškas, neretai ir tragiškas bandymas atremti nesuprantamybės keliamą siaubą, dažnai jį tiesiog nustumiant į filosofijos paraštes kaip tai, kas ne taip svarbu, sunkiai pamąstoma ar iš principo neverta brangaus filosofų laiko. Jei priimtume Thackerio išeities poziciją, atsirastų proga didžiųjų mąstytojų sistemas peržvelgti skaitant tarp eilučių ir tyrinėjant paraštes – nes ten sukauptas visas filosofijos siaubas tikrovės akivaizdoje. Tačiau ar tai reiškia, kad pati tikrovė yra siaubingai chaotiška?

Chaosas kaip tikrovės pagrindas

Prancūzų filosofas Quentinas Meillassoux Kantą ir vėlesnius mąstytojus kaltina koreliacionizmu –prielaida, kad žmogaus intelektui ir protui prieinami tik reiškiniai, tad visa, kas mąstoma, koreliuoja su mąstančiojo sąmone. Jis ragina pasitikėti proto galimybe suvokti nuo žmogaus nepriklausomą tikrovę ir tai daryti kviečia spekuliacijos keliu. Viena iš jo svarstomų spekuliatyvių idėjų yra hiperchaosas. Jei chaosą suprantame kaip tvarkos nebuvimą, kurį gali keisti tvarka, tai hiperchaosas niekada nepraeina. Anot Meillassoux, hiperchaoso idėja išreiškia paprastą principą: absoliutaus pagrindo dėsnis, kuriuo rėmėsi diduma ligšiolinės filosofijos, neegzistuoja. Kitaip tariant, nėra jokios būtinos priežasties pasauliui būti tokiam, koks jis yra dabar. Maža to, bet kurią akimirką vieną tvarką gali pakeisti kita, nes visa, kas tikrovėje yra būtina – tai atsitiktinumas. Laikantis Meillassoux siūlomo mąstymo kelio, tenka priimti prielaidą, kad mūsų tikrovę grindžia ne iš anksto numatyta ir mūsų supratimui pasiruošusi tvarka, o priešingai – hiperchaosas, kuris, kaip veikale Après la finitude (Po baigtinybės) rašo autorius, yra tiek pastovumo, tiek kaitos šaltinis. Nepamąstomas, nuo žmogaus proto nepriklausomas, iracionalus būties šaltinis.

Nuo chaoso prie entropijos

Racionalumo ir iracionalumo priešprieša rūpi ir kitam prancūzų mąstytojui – Bernard’ui Stiegleriui. Jis atsispiria nuo XX a. fizikoje iškeltos ir daugelyje kitų sričių (komunikacijos, informatikos, ekonomikos teorijose) pritaikytos entropijos idėjos. Jos esmė – uždaroje arba atviroje dinaminėje sistemoje tvarka pamažu pereina į netvarką, taip sistema tampa vis labiau atsitiktinė ir nenuspėjama. Knygoje Passer à l’acte (Imtis veiksmų) filosofas atkreipia dėmesį, kad žmogaus laikas skiriasi nuo visatos laiko, tad ir jo tvarkos-netvarkos dinamika yra kitokia. Žmonija kaip sistema turi priemones entropijos procesą apversti ir išjudinti negentropinį judėjimą – tvarkos didėjimą. Kaip tai padaryti? Per komunikacijos, informacijos ir žinojimo plėtrą. Tačiau ne bet kokią. Stiegleris atkreipia dėmesį, kad informacinio triukšmo apgaubtoje kasdienybėje entropija tik auga, mat pasidaro sunku atskirti tikrą žinojimą nuo netikro, nuomonę nuo fakto, tiesą nuo netiesos. Filosofo sprendimas – kritinio mąstymo stiprinimas, kuriam reikalinga tiek intelektualinė, tiek politinė paskata.

Tad kas yra tas chaosas, su kuriuo galynėjasi šiuolaikiniai mąstytojai? Tikrovės pagrindas, nesuprantamybė, informacijos perteklius? Kad ir kokiu pavidalu pasirodytų, chaoso filosofema šiandien skatina į mąstymo veiklą ir kartu į tikrovę pažvelgti kitaip – pro šonines duris, į tamsesnes kertes, į vietas, kurios šimtmečiais dulkėjo pamirštos.